Mano atšiauriai draugiška Islandija 7. Šešta diena. Autostopas dykynės žvyrkelyje? Nepebandysi - nesužinosi :)

Šviesu kaip dieną, tik nuvargusios kojos sako, kad diena ir kelionė buvo ilga. Ilga ne tiek distancija, kiek savo trukme. Bet - svarbiausia -  mes tai padarėme. Atitranzavome iš civilizacijos čia, į kalnus, kur privažiuoja tik dideli keturiais ratais varomi džipai. Šituos sakinius rašau mirkdama Landmannalaugar šiltojoje versmėje. Tiksliau, tai yra dviejų kalnų versmių santaka - verdančios ir ledinės. Tai vieta, kur niekaip neįmanoma rasti idealios temperatūros - bent jau man arba per šalta, arba per karšta. Labai netikėtas jausmas - viršuj kaista, o apačioj ledinis upelis teka. Ir nosį keistai kutena lengvas supuvusių kiaušinių kvapas... Bet apie viską iš pradžių.
Siekiamybė - Landmannalaugar šiltasis kubilas, kuriame susitinka dvi upės: verdanti ir ledinė
Pabudom Helloje, jau 10:30 sustojo pirmasis automobilis - negalėjome atsidžiaugti sėkme. Tačiau vos už  10 min. išlipome degalinėje: sankryžoje, kurioje praleidom vėjuotas ir ramias tris valandas...
Blogiausia, kad šioje vietoje po dviejų ilgų valandų išlipo dar vienas tranzuotojas - vienišas keliautojas iš Kanados. Su šortais, mažiau apsitūlojęs, jis atrodė kažkoks tikresnis - pasidarė neramu, kad mes du esame antri eilėje pakeliui į nuotykį. Nors kokia gali būti eilė ten, kur apkritai niekas nestoja?

Ir tada, kai vėjas rodėsi vis šaltesnis, sustojo raudonas furgonas! Tokio mielo furgono seniai nebuvau mačiusi. Jame - dėdė ir du šunys. Aš dalinausi galine sėdyne su šunimis, žinoma :) Gaila, ir ši kelionė truko tik 8 km, iki artimiausio kaimelio. Bet čia bent jau užuovėja. Tiesa, automobilių dar mažiau - matyt, visas degalinės srautas nusuka į artimesnius kaimelius ir sodybas.

Žaidžiame akmenėliais, artėjantį automobilį matome iš labai toli, tad spėjame pabaigti partiją, pasiruošti, pasipuošti gražiausia šypsena ir mojuoti rankytėmis bei kojytėmis. Kai šios nepadeda, išsitraukiame Maximos maišelį ir mojuojame juo. Padeda! Sustoja mažas mielas mėlynas mašiniukas, iki lubų prigrūstas daiktų. Paaiškėja, kad žmonės sustojo graužiami sąžinės dėl to, kad nepaėmė prie degalinės tebestovinčio kanadiečio. Ką gi, dabar ne laikas gailėtis, mums - šventė. Automobilyje daiktų tiek daug todėl, kad mūsų pakeleiviai taip pat keliauja į Landmannalaugar savaitgaliui.Tik su tokiu mažyliu į kalnus nenuvažiuosi - visi daiktai bus perkrauti į draugų visureigį, visi susitalpins į jį ir keliaus toliau. Kalnų prieigose liks tik mėlynas mašiniukas ir.. mudu. Juodų lavos dulkėmis nuklotų žvyrkelių sankryžoje ir išsiskiriame. Išlipus kyla rimtų abejonių, ar atsiras bent vienas visureigis, kuriame liks vietos ir mudviem. O dar ir lietus kaupiasi...

Sankryža

Neviltį šiek tiek praskaidrina dar vieno automobilio atvykimas. Iš jo išlipa mūsų jau pažįstamas kanadietis, mašiniukas nudarda toliau. Jeigu ką, tai bent stovyklausime čia ne vieni. Automobilių pravažiuoja keli per valandą, deja, visi arba apsisuka, arba yra tokie prigrūsti, kad dviese niekaip neįsisprausim. O mes dabar jau trys...


Išsiverdame sintetinės sriubos, apsidairome, kur artimiausia upė vandeniui, kur gera vieta palapinei. Kanadietis, iki šiol laikęsis nuošaliai, ateina pasikalbėti - matyt, situacija tikrai prasta, jei net vienišam kalnų vilkui prisireikia draugijos.
Žirgų gerokai daugiau nei pakeleivingų automobilių
Šnekučiuodami skaičiuojame kelyje praleistas valandas - diena jau persivertė į antrąją pusę, vakarėja. Nejaugi iš tiesų nakvosime? Kryžkelėje prabuvus dvi valandas, sustoja džipas su priekaba. Jauna šviesiaplaukė, pasirodo, gabena užkandžius ir kitą mantą prancūzų turistų grupei, kurie į kalnus eina su visais patogumais. Ir ši puiki mergina į priekabą sugrūda mūsų visų trijų kuprines, o mes patys kiek pasigrūdę sulipame į džipo galą. Kylame!
Tranzavimo dykroje ypatumai :)
 Po mažiau nei pusvalandžio išlipame Landmannalaugavegur - kalnų kempinge, esančiame už 30 min kelio (automobiliu) nuo mūsų tikslo - Landmannalaugar. Išvargęs kanadietis klauso gidės patarimo ir jau renčia palapinę puikioje žalioje pievelėje. Be jos stovykloje - keli nameliai ir daugiau nieko. O aš taip noriu į tą šiltą versmę, apie kurią tiek girdėjau. Be to, lietus liovėsi, o ir nuovargis kažkur išgaravo. Dar tik devynios vakaro - per porą valandų ir nužygiuotume į tikslą. Įtikinu, einame.

Pirmas iššūkis, vos pradėjus eiti - srauni upė. Kol V. dairosi patogios brastos, prie manęs sutoja į priešingą pusę važiuojantis džipas. Prancūzų pensininkų  pora ženklais man rodo lipti į džipą. Aš mėginu paaiškinti, kad man į kitą pusę. Galiausiai susivokiu, kad jie man siūlo užlipti ant jų sunkvežinio ir persikelti per upę. Kaip keltu. Taigi, net kojų nesušlapome :)


Paėjus dar 5 minutes į mūsų pusę atrieda raudonas džipas su jauna prancūzų pora (ko netrūks šiame žygyje, tai prancūzų ir raudonų automobilių - ir ačiū jiems :). Jie apgailestauja, kad važiuoja tik iki Landmannalaugar, o mes džiūgaujam dėl jų puikios idėjos pasivažinėti vakare. Vairuoti džipą jiedviem - atrakcija. Automobilis visas dumblinas, nuomotas iš firmos "Sad cars". Tad nenuostabu, kad ir išvaizda - liūdnoka ;)


Apsidaužę pirštus ir krumplius nutariame, kad jau įsikūrėme. Užkandame košės ir mirkstame mirkstame... Bemirkdami sutinkame dar tautiečių - jauna šeima čia atkeliavo su vos kelių mėnesių sūnumi. Miega visi trys džipe, vaikšto košiami vėjo ir nesiskundžia niekuo, išskyrus nepasotinamą džipo baką, dėl kurio teko kelionės maršrutą sutrumpinti kone perpus. Mirkti smagu, bet išlipti - šalta siaubingai: viską košia šaltas vėjas. Čia, kalnuose, vasaros naktimis temperatūra nukrinta iki vos penkių laipsnių šilumos. Tad penktą ryto pabundam visiškai sužvarbę, akmenų nuspaustais šonais. Versmėje šildosi gausybė žmonių - kai kurie, jų, matyt, čia ir nakvoja. Mums tenka smagiai palakstyti, kad sušiltume ir galėtume dar kiek nusnūsti prieš žygį. Esame rimtai sunerimę, kad, eidami aukščiau, pasieksime ir nulį laipsnių. Patys lengviausi vasariniai miegmaišiai gal ir nebuvo geriausia idėja, kaip pagalvoji...
Visi mirksta ir šildosi vėlų šviesų vakarą...



 Bet rytas mus pasitinka su saule, o žygiuodamas, žinia, nesušalsi. Jeigu ką - eisime naktį, o miegosime dieną, kai šilčiau - baltosios naktys turi privalumų :)




Ankstesnės dienos Islandijoje:
Penkta diena
Ketvirta diena
Trečia diena
Antra diena
Pirma diena
Pasiruošimas

Į žygį!
nePatyliukais

Komentarai

Populiarūs įrašai